During the trip to the Andean Highlands, I wanted to be able to stop the time ... or at least to slow down its' flow for a bit, because, after seeing such a beautiful landscape- the wilderness, lagoons with flamingos, rocky mountains- I felt like getting into the paradise of the earth. And, thinking better, I was closer to the paradise, because the places we visited are about 4000 m above sea level, so, my swirly head feeling was caused both by the beauty of nature and the change of altitude.
The first stop was the Uyuni town, where a sudden change of height caused dizziness and lightheadedness. This town, founded in 1890, is the gateway to Salar de Uyuni, the largest salt flats in the world. The first impression of Uyuni - dust, wind, hot sun and poverty - the town is not rich, most of the locals prefer to ignore tourists rather than pleasantly welcome them. This behavior, on the other hand, is justified, as locals, mostly Quechue Indians, keep attracting tourists' glances and cameras' lenses.
After spending half of a day in Uyuni town, we took a bus and headed towards San Pedro de Atacama in Chile -where we had planned a three-day sightseeing tour around the most spectacular spots between Chile and Bolivia. Strangely enough, bus ride left unforgettable memories, even though no matter how heavily we were shaken while driving between the mountains, it is part of an experience I really recommend. Also, I was a bit surprised at the migration control point as, while entering Chile, it was necessary to declare everything (even the banana!) Moreover, our backpacks were thoroughly inspected and checked. In the end of the day, after 10 hours bus journey, we reached the first destination, San Pedro de Atacama. Next day, early in the morning, with a tour group and local guide, we went on a fascinating tour around Andean Highlands.
First day of the tour was mostly dedicated to the lagoons. They are all unique and have different colors because of the minerals they contain. Also, by being in the middle of the deadly deserts , they become sparks of life flourishing with flora and fauna. The biggest impression was left by the Laguna Colorada, located in the Eduardo Avaroa Andean Fauna National Reserve. The most specific feature of this lagoon is the contrast between white and red colors as well as a huge group of flamingos. Moreover, Eduardo Avaroa The Andean Fauna National Reserve is very diverse and apart from the lagoons, it also contains thermal waters and the geysers of Sol de Manana- where I felt extremely connected to the earth, as if it was alive and spoke to me (it's difficult to describe in words but I hope pictures speak for themselves).
On the second day of the journey, we moved towards the east and the desert landscape was gradually replaced by more vegetated rocky mountains. In the fields we were able to see llamas and specific local vegetation. That day, probably, I saw the most fascinating landscape in Bolivia - Laguna Negra. It is a small dark water lake surrounded by threatening rocks. This place felt very peaceful and silent, occasionally disrupted by the birdsongs. We spent the night at the salt hostel, another special spot, located in the lonely little village in front of the Salar de Uyuni. This hostel is literally made up from salt, including bricks, floors and furniture. Moreover, Don Carlo, owner of the hostel, an old man with a great sense of humor, who was able to convince that for the dinner we will have flamingos . In the evening, as the sun goes down and the temperature drops sharply, I saw the purest black skies with thousands stars. The nights in these areas are the least obscure and most suitable astronomical observations.
Last day of our tour was greeted by watching the sunrise at the Salar de Uyuni where we spent the rest time of our trip. This place, I would say, should be on the top of the list of all travellers `must see`. Salar de Uyuni, formed from several prehistoric lakes, is the world's largest salt flats with a total area of 10,582 square meters. Here, apart from the salt crust continuing till the very end of the horizon, are few more touristy spots like the Incahuasi Island (Cactus Island), the world's travellers flag's place, tourists' market and the train cemetery. During the wet period, salt flats are covered with a layer of water which reflects the sky and looks like a mirror- truly fascinating! To sum up, Salar de Uyuni is one of the most unique places I have ever seen...
After visiting this paradise on earth, we continued our journey in Potosi- breathtaking city with the saddest story behind.
Sustok akimirka žavinga - visos kelionės metu norėjau sustabdyti laiką... arba šiek tiek sulėtinti jo tėkmę, nes, matydama tokio grožio kraštovaizdžius- dykumas, lagūnas su flamingais, uolėtus kalnus- jaučiausi lyg patekusi į rojų žemėje. Ir, geriau pagalvojus, buvau arčiau rojaus, nes lankytos vietovės Andų kalnuose yra apytiksliai 4000 m virš jūros lygio, taigi galva svaigo ir nuo gamtos grožio, ir nuo altitudės pokyčio.
Pirmoji kelionės stotelė- Uyuni miestas, kuris pasitiko su smūgiu į galvą- staigus altitudės pokytis svaigino ir sukėlė galvos skausmą. Su tvinksinčiais smilkiniais ir sunkiom kuprinėm pėsčiom įveikėm astumą tarp oro uosto ir miestelio, įsikūrusio vidury nieko- aplink buvo tik dykuma. Uyuni miestelis nėra didelis, įkurtas 1890 metais, yra `vartai` į Salar de Uyuni- didžiausią pausalyje druskos dykumą. Pirmas gyvenvietės paliktas įspūdis- dulkės, vėjas, kaitri saulė ir skurdas- miestelis nėra turtingas, dauguma vietinių gyventojų, pripratę prie turistų, verčiau juos ignuoruoja, nei maloniai pasitinka. Toks elgesys, iš kitos pusės, yra pateisinamas, nes, savo egzotiška išvaizda, vietiniai gyventojai, kurių dauguma yra Quechue indėnai, traukte traukia turistų objektyvus.
Praleidus pusdienį Uyuni miestelyje, autobusu leidomės į link San Pedro de Atacama Čilėje- trijų dienų pažintinės kelionės aplink įspūdingiausias vietas tarp Čilės ir Bolivijos- pradžios tašką. Kaip bebūtų keista, bet keliavimas autobusu sukėlė didelę sensaciją, nes , kad ir kaip stipriai krato važiuojant tarp kalnų, net ne keliu ar žvirkeliu, tai yra dalis patirties, kurią tikrai rekomenduoju. Taip pat, šiek tiek nustebino procedūros migracijos kontrolės taške, nes įvažiuojant į Čilę, reikėjo viską deklaruoti (net ir bananą) ir leistis patikrai- visas bagažas buvo kruopščiai apžiūrėtas ir išieškotas.
Taigi, po dienos keliavimo ir 10 valandų autobuse, pasiekėm pirmąjį kelionės tikslą- San Pedro de Atacama miestelį, kuriame užsibūti neteko, nes ankstų rytą, su turistine grupe ir vietiniu gidu, leidomės į pažintinę kelionę.
Pirmąją dieną lankėme lagūnas. Jos visos unikalios ir skirtingų spalvų dėl jose esančių mineralų. Taip pat, vidury bedvasės dykumos ir kalnų apsupty, jos lyg gyvybės kibirkštis, su šiek augmenijos ir gyvunijos. Didžiausią įspūdį sukėlė Lagūna Colorada, esanti Eduardo Avaroa Andean Fauna Nacionaliniame Reserve. Jos specifinis bruožas- kontrastas tarp baltos ir raudonos spalvos, taip pat ir gausybė flamingų. Eduardo Avaroa Andean Fauna Nacionalinis reservas yra labai įvairus, ir, apart lagūnų, čia yra ir karštieji terminiai vandenys, ir geizeriai Sol de Manana, kurie labai suartina su žeme, nes tarytum jauti, kad ji yra gyva ir kalba su tavim ( žodžiais sunku apibūdinti, tikiuosi, kad nuotraukos kalba už save).
Antrąją kelionės dieną judėjome link ir dykumų kraštovaizdį iš lėto keitė vis daugiau augmenijos turintys uolieti kalnai. Čia laukuose ganosi lamos ir gausu specifinės, vietovei būdingos augmenijos. Tądien aplankiau, matyt, man lig šiol ypatingiausią vietą Bolivijoje- Lagūna Negra-tai nedidelis tamsaus vandens telkinys, apsuptas grėsmingai atrodančių uolienų. Ši vieta pasižymi ramybe ir tyla, kuri retkarčiais sutrikdoma paukščių klegesio. Naktį praleidome druskos hostelyje- dar viena ypatinga vieta, vieniša maža gyvenvietė priešais Salar de Uyuni. Hostelis, tiesiogine prasme, yra iš druskos, įskaitant plytas, grindis ir baldus. Taip pat Don Karlo, savininkas, labai malonus, su humoro jausmu, žmogus, sugebėjęs įtikinti, kad vakarienei valgysim flamingus. Vos saulei nusileidus, temperatūra staigiai krenta žemyn, ir grynai juodas dangus pasipuošia daugybe žvaigždžių - naktys šiose vietovėse yra mažiausiai debesuotos ir labiausiai tinkamos astronominėm observacijom.
Paskutinę dieną sutikome stebėdami saulėtekį Salar de Uyuni ir čia praleidome likusią kelionės dalį. Ši vietovė, sakyčiau , turėtų būti visų keliaujų
'must see' sąraše. Susiformavusi iš kelių priešistorinių ežerų, Salar de Uyuni yra didžiausia pasaulyje druskos lyguma, besidrekianti 10,582 kv m ir esanti 3,656 m virš jūros lygio. Čia, apart iki horizonto galo besidrekiančios druskos plutos, yra keletas turistinių taškų kaip Incahuasi Island- kaktusų 'sala', pasaulio keliautojų vėliavų punktas, turistinis turgus, esantis pačiame lygumos gale, ir traukinių kapinės. Esant drėgnajam laikotarpiui, lyguma pasidengia vandens sluoksniu, kuris atspindi dangų ir patampa tarytum veidrodžiu.Salar de Uyuni, matyt, yra viena unikaliausių mano matytų vietų.
Aplankius šį rojaus kampelį žemėje, keliavom į Potosi miestą, kurio įspūdžius aptarsiu kitame įraše.
